Vilnius kenčia nuo transporto spūsčių, automobilių stovėjimo vietų trūkumo, neišvystyto visuomeninio transporto. Šiuo atveju spręsti reikia ne tik dažnai akcentuojamą miesto išdrikimo problemą, bet ir tris primirštus, tačiau esminius punktus – automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo, prioriteto suteikimo pėstiesiems senamiestyje ir galiausiai – esminės visuomeninio transporto pertvarkos. Visa tai galėtų būti pradėta spręsti keičiant Vilniaus miesto Bendrąjį planą. Straipsnių ciklą pradėsiu apie tai, kodėl ir kaip reikėtų grąžinti senamiestį pėstiesiems.
Kodėl automobiliams senamiestyje ne vieta
Vienas svarbiausių bruožų, kuo Vilnius skiriasi nuo daugelio aukšta gyvenimo kokybe pasižyminčių Europos miestų – patekimas į Vilniaus senamiestį automobiliams yra neribojamas ir sudarytos puikios sąlygos tranzitiniam eismui ar tiesiog pasivažinėjimui be tikslo. Tai ne tik kenkia paveldo būklei, smarkiai didina oro, triukšmo ir vizualinę taršą, bet ir kelia didelę grėsmę pėsčiųjų saugumui.
Automobiliai senamiestyje nėra naudingi niekam. Prisiminkime Savičiaus gatvę, kai Vilniaus savivaldybei užteko ryžto bent trumpam ją atiduoti pėstiesiems. Ši gatvė aktyvių verslininkų dėka tapo žmonių traukos vieta ir sulaukė visiško renesanso. Netrukus ją vėl grąžinus automobiliams, ji vėl tapo dar viena nesaugia senamiesčio gatvele su nauja danga, bet siaurais šaligatviais, nuo kurių nulipus gali iš karto atsidurti po skubančio automobilio ratais. Kaip pavyzdį galima pateikti ir Gedimino prospekto atkarpą, kurią vakarais atidavus pėstiesiems, ji visiškai atgyja nepriklausomai nuo metų laiko ir oro temperatūros.
Remiantis patvirtinta Bendrojo plano koncepcija, tranzitinis automobilių srautas sudaro apie 40 % viso transporto senamiestyje. Tai nesuteikia jokios naudos čia esantiems verslams. Šis srautas čia dažniausiai net nesustoja, todėl palieka tik išmetamąsias dujas ir triukšmą, o ne pinigus. Pinigus senamiestyje leidžiantys žmonės paprastai eina pėsčiomis.
Realūs sprendimo būdai
Automobilių patekimo apribojimui į senamiestį galėtų būti įrengtos mokėjimo sistemos su užtvarais ar valstybinius numerius skanuojanti įranga. Kainuotų ne tik tokios įrangos įrengimas, bet ir administravimas. Galbūt nebūtų labai paprasta išspręsti specialiojo transporto patekimo ir kitas problemas, bet gal tai neštų ne tik tiesiogines pajamas, bet ir netiesioginę naudą, kuri atsirastų eliminavus transporto srautą iš senamiesčio?
Transporto problemą galima būtų išspręsti ir paprasčiau – sudaryti tokias sąlygas, kad į senamiestį tiesiog neapsimokėtų važiuoti nei laiko, nei patogumo, nei kainos prasme. Visų pirma, reikėtų panaikinti bet kokią galimybę važiuoti tranzitu fiziškai per visą senamiestį. Tai reiškia, kad įvažiavus į senamiestį vienoje pusėje, pro ten tektų ir išvažiuoti – gal net apsisukus ta pačia gatvele. Tai vadinama kilpine sistema, kuri taip pat paminėta Bendrojo plano koncepcijoje. Norint nuvažiuoti į kitame senamiesčio gale esantį objektą, tektų išvažiuoti iš senamiesčio, jį apvažiuoti ir vėl įvažiuoti iš kitos pusės. Ir žinoma, į kai kurias senamiesčio dalis galima būtų įvažiuoti griežtai tik gyventojams ir verslus aptarnaujančiam transportui. Automobilių stovėjimas turėtų būti labai brangus. Tuo tarpu prieigose turėtų būti įrengtos didelės pigesnio stovėjimo aikštelės, iš kurių galima lengvai ateiti pėsčiomis.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Vilniuje kelio ženklais yra ribojamas įvažiavimas į tam tikras gatves, pavyzdžiui Stiklių ar Vilniaus. Šių ženklų daugelis vairuotojų nepaiso, nes nėra jokios kontrolės. Turėtų būti naudojamos užtvaros ar barjerai, apsaugantys nuo taisyklių nepaisančių vairuotojų. Na, o kur neįmanoma to įrengti, turėtų būti naudojamos griežtos kontrolės priemonės.
Tokia sistema puikiai veikia Rygoje – įvažiavęs automobiliu į senamiestį tikrai supranti, kad jis yra skirtas pėstiesiems. Ir geriausiu atveju čia važiuoja gyventojai į savo namus ar miesto svečias nusiveža lagaminus iki viešbučio, o paskui grįžta į senamiesčio prieigose esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Vadovaujantis Rygos pavyzdžiu, Vilniaus senamiestyje vietos gali užtekti ir pėstiesiems, ir mamoms su vežimėliais, ir netgi nereikės ant šaligatvių braižyti automagistralių dviratininkams.
Taip pat kiekvienam tikrai neturėtų būti sudaryta galimybė komfortiškai atvykti į darbą senamiestyje nuosavu automobiliu. Tam gali būti naudojamas visuomeninis transportas ir kojos. Taksi ar pavėžėjimo paslaugas teikiantiems vairuotojams tikrai nėra būtina privažiuoti iki pat kiekvieno baro durų – kai senamiestis toks mažas, jų klientai dažniausiai tikrai gali šiek tiek pasivaikščioti. Be jokios abejonės, turi būti sudarytos visos galimybės aptarnaujančiam transportui pasiekti verslus. Nereikia pamiršti ir neįgaliųjų, kurių judėjimas nesutvarkytose ar blogai suprojektuotose akmenimis grįstose naujose miesto gatvėse yra labai sudėtingas. Jiems taip pat turi būti sudarytos sąlygos patekti į senamiestį ir jame judėti.
Kad ir kaip nepatiktų kai kuriems miesto planuotojams, dėl ribojimų neturėtų kentėti senamiesčio gyventojai – jiems turi būti palikta galimybė pasistatyti automobilį gatvėje, įsigijus pastovų leidimą, kaip yra dabar. Šie gyventojai gerokai rečiau naudoja automobilius, nes daugiau vaikšto pėsčiomis. Ir tikrai ne jų automobiliai kelia daugiausiai problemų. Apribojus senamiesčio gyventojų galimybes turėti automobilius, čia gali pasidaryti pernelyg nekomfortiška gyventi. Be gyventojų senamiestis tiesiog praras savo veidą ir gyvybę.
Šiek tiek panašūs sprendimai yra paminėti ką tik patvirtintoje Bendrojo plano koncepcijoje. Tai turėtų būti įrašyta ir galbūt detalizuojama keičiamame Bendrajame plane. Apie automobilių stovėjimo aikšteles senamiesčio prieigose ir visuomeninį transportą parašysime netrukus.
Kasparas Blotnys yra UAB "Miesto plėtra" teisininkas, kurio specializacija - teritorijų planavimas ir nekilnojamojo turto vystymas.