Senelių namai Lietuvoje tampa vis labiau populiarūs ir reikalingi. Tai įrodo ne tik laukiančių į juos patekti senelių eilės, bet ir nemažas skaičius žmonių, norinčių steigti šias įstaigas. Milžiniško pelno šis verslas tikrai neatneša, todėl tai daroma daugiau iš pašaukimo ir noro padėti ne tik seniems žmonėms, bet ir jų šeimoms. Aiškiai matosi, kad senelių priežiūros problema yra. Logiška, kad iniciatyvos ją spręsti turėtų būti visokeriopai palaikomos valstybės. Tačiau Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos pačios yra sukūrusios formalią kliūtį, kuri dažniausiai užkerta kelių naujų senelių namų steigimui.
Remiantis šių ministerijų patvirtintu Žemės naudojimo būdų turinio aprašu, žemės sklypuose, kuriuose nustatytas Daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdas, gali būti statomi trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) gyvenamosios paskirties pastatai ir įvairių socialinių grupių (bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, vienuolynai) gyvenamieji pastatai su pagalbinio ūkio paskirties pastatais. Tai reiškia, kad senelių namai priskiriami globos namams, todėl pagal šį aprašą gali būti tik ten, kur gali būti statomi daugiabučiai.
Žvelgiant formaliai, arba taip, kaip greičiausiai į viską žiūri su statyba susijusius teisės aktus kuriantys žmonės, viskas čia atrodo neblogai – juk tai namai, kuriuose gyvena seneliai, vadinasi gyvenamieji. Tačiau geriau įsigilinus į situaciją išryškėja viena problema – senelių namai, kaip ir prieglaudos ar vaikų namai, nėra pats pelningiausias verslas. Netgi teoriniai elitiniai senelių namai, kurių klientai mokėtų didelius pinigus už aukštos klasės paslaugas, turbūt atsipirktų tik po labai ilgo laiko, ypač lyginant su daugiabučiais namais.
Daugiabučių statybai tinkami sklypai su visomis susisiekimo ir inžinerinėmis komunikacijomis paprastai yra brangūs, ypač kalbant apie didžiuosius miestus. Vadinasi, senelių namų steigėjai dažniausiai net negali konkuruoti su daugiabučių namų statytojais, kurie atsižvelgiant į daug greitesnį atsiperkamumą, gali sau leisti įsigyti daug brangesnius sklypus.
Be to, senelių namams geriausia rami, graži ir gamtoje esanti vieta. Tai reiškia, kad jiems netgi labiau tiktų miesto pakraštys ar netgi užmiestis. Kyla dar viena problema – teritorijų planavimo dokumentuose pakankamai retai leidžiama daugiabučių statyba tokiose vietose. O jei ir leidžiama, sklypai su visomis susisiekimo ir inžinerinėmis komunikacijomis, ir dar gražioje vietoje, kuriuose galima pastatyti daugiabutį namą, bus pernelyg brangūs. Taigi, grįžtame prie kainos problemos.
Rinkoje yra gana nemažai sklypų, kuriems leidžiamas visuomeninės paskirties teritorijų naudojimo būdas. Remiantis tuo pačiu Žemės naudojimo būdų turinio aprašu, šie žemės sklypai skirti valstybės ir savivaldybės institucijų, kitų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomų įstaigų administraciniams pastatams ir jų funkcijoms vykdyti; religinės paskirties pastatams ir religinių bendruomenių ir bendrijų veiklai; socialinei infrastruktūrai – mokslo paskirties pastatams, kultūros paskirties pastatams; gydymo paskirties pastatams; sporto paskirties pastatams ir sporto inžineriniams statiniams; specialiosios paskirties statiniams.
Visuomeniniams pastatams skirtame sklype galima statyti gydymo paskirties pastatus, kurie STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ yra aprašyti kaip pastatai gydymo tikslams, t. y. pastatai, kuriuose teikiama medicininė pagalba ir priežiūra sergantiems žmonėms (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita) veterinarijos gydyklų pastatai.
Taigi, kyla klausimas – jeigu visuomeniniams pastatams skirtame sklype leidžiama statyti socialinę infrastruktūra, tokią kaip sanatorija ar slaugos namai, kodėl negalima būtų leisti statyti ir senelių namų? Visuomeninės paskirties teritorijose žemė yra nepalyginamai pigesnė, kadangi nėra tokia paklausi. Taip pat yra gana nemažas tokių sklypų pasirinkimas. Teko nagrinėti vieną sklypą, kuris yra labai gražioje vietoje prie upės, kur tikrai seneliams būtų malonu gyventi. Tačiau žmonėms, norintiems čia įkurti senelių namus teko ieškoti kitos vietos būtent dėl to, kad ten negalimas daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių naudojimo būdas. Tuo tarpu šis sklypas jau ilgą laiką ir toliau stovi tuščias.
Aprašytai problemai išspręsti tiesiog užtektų pakoreguoti Žemės naudojimo būdų turinio aprašą. Suinteresuoti turėtų būti visi – jei ne dėl noro išspręsti didelę socialinę problemą, tai bent dėl savęs ar savo artimųjų. Juk ir Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijų valdininkams kažkada gali tekti ieškoti kur apgyvendinti savo senus tėvus, jau nekalbant apie tai, kad ir patys visi anksčiau ar vėliau pasensime ir mūsų vaikai nebūtinai turės galimybę kiekvieną dieną mumis rūpintis. Bet jei pradėsime dirbti ne formaliai, dar turime laiko viską pakeisti.
Kasparas Blotnys yra UAB "Miesto plėtra" teisininkas, kurio specializacija - teritorijų planavimas ir nekilnojamojo turto vystymas.